Pagal slapyvardį neturėtų būti sunku nuspėti - Raminta. :)

Studijuoju anglų ir ispanų lingvistiką:), bet nemanau, kad mano studijuojamas dalykas turi bent kiek įtakos tam, ką rašau... Tiesiog visą gyvenimą mėgau ir mėgsiu literatūrą.:)

Geras klausimas, tik... sunkus. Dažnai pati savęs to klausdavau ir... kaskart atsakydavau vis kitaip. Matyt, tai, kokios knygos tuo metu iškyla atmintyje, priklauso nuo to, kaip tuo metu jautiesi. :) Tad tos, kurias dabar čia paminėsiu, rytoj galbūt jau pasikeistų, tačiau jos bet kokiu atveju ne tik giliai įsirašė sąmonėje (ar pasąmonėje), bet ir gyvenimo paliko vienokį ar kitokį pėdsaką. Taigi:

1, J. Ivanauskaitės "Ragana ir lietus". Jau esu minėjusi šią knygą atsakydama į kažkurį klausimą. Man ji buvo ir liks ypatinga. Kažkokia nepasiekiama ir nesuvokiama Šambala, su kuria visgi kažin kas nenutrūkstamai sieja...

2. H. Hesse "Stepių vilkas". Stebuklinga knyga - tik tiek. Arba... per daug artima ir sava viskas joje.

3. E. Limonov "Tai aš, Edička". Bet koks komentaras skambėtų juokingai. Tokią literatūrą arba dievini, arba nekenti. Abiem atvejais neįmanoma išlikti abejingam - per daug baisu itin stipriai jaustis šios visuomenės sraigteliu.

Keista, kad neleidžia komentuoti - anksčiau su tuo lyg ir nekildavo nesklandumų.
Ačiū. Daina su siela. Arba KAŽKUO.

The only and the most obvious talent is that I have no talent.

Bet perfekcionizmas dažnai gelbsti - tada kažko iš savęs reikalauji, /dažniausiai/ tobulėji. Blogas rašytojas, miegantis ant laurų ir besigėrintis savo kūriniais - tai jo darbai turi kažką kitiems byloti.
O galbūt geriausias autorius - pats didžiausias veikėjas. Pilki kaip šaligatviai poetos niekam nebeįdomūs. Tu kažką tokio turi, ir po velnių visus stereotipus, koks kas turi ar neturi būti. Menas - juos sulaužyti. Visa kita - snobizmas.

Begalybė (tas apverstas aštuonetas) mane veda į beprotybę, jokių polių ten nerandu, tik sumautą to KAŽKO pasmerkimą. Nemoku prisirišti, esu stepių vilkė - tai turi visa, kas gera ir visa, kas bloga. Kaip kokia begalybė, Bet paprasčiau tiems, kurie moka prisijaukinti ir būti prijaukinti. Eini ratu paskui kažką - ir ramu.

Labai gražus pasakymas apie realybes. Paraleliniu pasauliu aš tikiu labiau, nei realiu. Sapnai būna tikresni už tas /košmaro/ valandas /kartais/. Mistika kartais - lyg koks atspirties taškas, atsiskyrėlio buveinė, dažnai per daug reali. Man atrodo, kad mano siela, idiotė, klaidžioja Tibete, palikusi šitą kūną nešioti šiai žemei.
Religijos nereikia - reikia tikėjimo. Dievu ar runomis - kaip tu sakai, tuo "kažkuo". Kažklokios dogmos dažnai veda į fanatizmą, o sureikšminti save arba kokį nors "žmogelį, sėdintį ant debesies", gali tik visiški idiotai.

Baimę reikia prisijaukinti. Kaip kokią ligą - mirtiną arba ne. O kai kurie klaidingi žingsniai - net į naudą, jei tik velnias pagalvėlę pakiša. :)
Asmeniškumai tinka asmeninei erdvei, o čia jaučiuosi kaip kokia nevykusio filmo afiša. Dažnai parašau daugiau nei pasakau. Liežuvį prikąsti moku, klaviatūros - ne.

Studijos kaip studijos, nepatiks - mesiu. Prie nieko gyvenime neprisirišu. Nemoku arba nenoriu. Žmonės, net ir tie, iš mano gyvenimo stebėtinai sparčiai pasitraukia. Sustoja tarsi tik tai vienintelei, gyvybiškai reikalingai, akimirkai. O paskui - lauk. Pati niekada neišvarau, sako, nemandagu.
O aš nesiginčysiu, ar tau skirta, ar ne tau. Man patinka tai, ką tu rašai. Labai. Tas "ne man" - tik barjeras, įsivaizduojant, kad TEN yra per toli arba kad tai aoskritai neegzistuoji. Kuo arčiau to žinojimo esi, tuo geriau rašai. Ir vėl į asmeniškumus,- nepakenčiama savybė.

O aš nežinau, kas. Labiiausiai prijaučiu budizmui. Kažkoks Dievas yra, žinau. Dažnai sėdi ant nugaros arba pinasi po kojomis. Tiesa, jis visada tik eilėraščiuose randasi, prozoje - niekada. Nors kokia čia iš manęs prozininkė. O ir poetė davatka. Turbūt.
Meditacijos yra visiškai vidinės. Tyros kaip kalnų oras. Kaip debesys, į kuriuos kartais kabinamės visi "karmininkai". Mane visada apima baimė. Baimė, kad nieko nėra. Manęs, mūsų, pasaulio be mūsų ar mumyse. Tuštuma - šunjata. Labai viešai šitame formspring'eryje jaučiuosi. O šiaip be galo ta tema galėčiau kalbėti. Tik, dievaži, retas kuris klausosi.

Už debesų - irgi. Dangų visada mylėjau, nes jis beribis. Tuščias ir beribis. O pačiai save labai lengva išduoti. Nuklysti kur nors. Velnias žino. Šiaip ar taip, nepatinka man viešai. Debesys - asmeninė erdvė, nors šiaip ego negaliu pakęsti. Atseit, vakarietė, prijaučianti budizmui. Super menkystė. Geriau kokį laišką sukurpsiu. Apie debesis ir surogatinį dieviškumą. Būtinai.

Laikausi - už savęs, už dievų ir už visų man tiesiamų rankų. :) Tikėjausi įstoti į indologiją, bet išėjo taip, kad patekau į anglų ir ispanų kalbą. Buda mane apleido, sakė, nebūsi Nubudusioji, tai mes taip ir susitarėm - niekada nesėdėsiu po bonsu, ne. Karmą valytis yra gerai ir nė kiek nejuokinga, aš irgi norėčiau, bet trūksta jėgų, labai. Gal čia dėl tos hindi, kurią taip tikėjausi išmokti, nes norėjau rėkti visiems dievams, o jie užsikimšo ausis ir pasiuntė po velnių. Pagalvoji apie mane? Ot dabar apsibliaučiau kaip kokia beprotė, jeigu nereikėtų niekur eiti. Kas nors už mane pačią pagalvoja apie mane... Mistika, o gal... karma? O aš pirkčiau Tavo knygą ir paprašyčiau autografo. Nusiųsčiau į Švediją (atspėjau?) registruotu paštu, o su dievais jau kaip nors. Kartais jie iš manęs atima visus sakinius...

Žodis "rašytoja" man iki šiol skamba taip, lyg būtų atklydęs iš kitos realybės. Kodėl? Nes abejoju, ar man užtektų jėgų, talento, tos "vidinės ugnies", kuri neleistų sustoti, padėtų išlikti ištikima sau, nepasiduoti komercijai... Iš esmės, šia tema galėčiau kalbėti be galo... Gal būtent baimė nusivilti savimi neleidžia konkrečiai nuspręsti, norėčiau ar ne. Šiaip jau manau, kad net ne žmogus renkasi rašymą, o rašymas - žmogų. :) Pasvajoti pasvajoju, o kaip bus iš tikrųjų, parodys tik laikas... :)

Norėčiau į indologiją - studijas, susijusias su indų kultūra/kalbomis, religija, filosofija, etc. Jeigu neįstosiu ten, rinksiuosi kokią nors humanitarinę specialybę, nes su tiksliaisiais mokslais tikrai nebenoriu turėti nieko bendro. :) Apskritai tai norėčiau ką nors su rašymu, bet žurnalistikai man neužtektų naglumo... :)

Tikiu tiek meile žmogui, tiek apskritai žmonijai, tiek visoms gyvoms būtybėms. Manau, kad meilės be ištikimybės nebūna - tokiu atveju tai surogatas. O tai, kas baigiasi, neverta vadinti meile - tai greičiau prisirišimas, nesugebėjimas paleisti kito žmogaus, galbūt netgi noras apriboti jo laisvę. Be to, jei mylimas tik vienas žmogus, o aplinkiniams rodomas abejingumas, tai - egoizmo išraiška. Reziumė: meilė, jei ji tokia yra iš tiesų, esti neskirstanti ir visa apimanti.

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visiškai nebijau - bet kokiu atveju, šioks toks jaudulys vis dėlto yra. Tačiau iš esmės jaučiuosi pakankamai rami ir tragedijų daryti nesistengiu - juk baimė tik sukelia sumaištį, kuri tikrai nereikalinga tuomet, kai būtina mąstyti. Be to, stojant man bus reikalingi tik tie dalykai, kuriuos iš tikrųjų mėgstu. Į vienintelį matematikos egzaminą eisiu kaip į loteriją - jo labai gerai išlaikyti nesitikiu, tačiau dėl to nė kiek ir neišgyvenu, nes tikiuosi, jog gyvenimas vis dėlto manęs pasigailės ir daugiau su matematika susidurti neteks. :)

Sunku išskirti vieną vienintelę... Sakyčiau, labiausiai mano gyvenimo filosofiją atitinkanti yra Jack Kerouac "Dharmos valkatos", santykį į sociumą - E. Limonov "Tai aš, Edička", o viena didžiausią įspūdį kaip grožinis kūrinys palikusi knyga - J. Ivanauskaitės "Ragana ir lietus". Štai tokia mano trijulė. :)

A book.

Yes.